Seniai tave lankiau, ąžuole,
nepasiilgau. Bet prisiminiau. Pažiūrėjau August Rush. Kodėl tik dabar? - klausiu savęs. Tai buvo kaip… Na visada atsiranda muzikos kūrinių, kuriuos pirmą kartą išgirdusi jaučiuosi taip, tarsi to būčiau klausiusi visą gyvenimą, vietų, kuriose, rodos, jau buvau ir pažadėjau dar apsilankyti, nors iš tikrųjų esu čia pirmą kartą. Taip pat ir filmų atsiranda, kurie lyg ir pasako tai, ką vis bandei aplinkiniams sakyti, bet nesugebėjai visko perteikti taip, kad jie suprastų. Tie filmai nusako dalį tavo gyvenimo filosofijos. Ir šis, August Rush, vienas iš jų.
Jei dabar būtų vienas iš tų vakarų, kai esu namuose viena, tai klausyčiau garso takelio laaaabai garsiai ir šokčiau. Nemoku šokt. Šėlčiau. O dabar tiesiog jausiu didybę savyje, ji, žinoma, vis didės, kol galų gale net netilps. Tikiuosi veršis iš manęs tokiais būdais, kurie nekenkia mano ir aplinkinių sveikatai.
Ir tikriausiai didybė taip pat traukia mane už rankų, tempia į tą pasaulėlį, kuris liepia rašyti, bet ir rašyti nemoku, tai belieka brainstorm. Kažkas iš viso šito juk bus vertintina “gerai, lyg ir”. Jetau, juk aš per jauna, kad nebetikėčiau, kad galiu pakeisti pasaulį. Ir tikrai to imsiuosi aktyviai, artimiausiu metu :) Planas kirba galvoje jau seniai ;) O jei prisiminsim teoriją, kad kiekvienas sutiktas žmogus daro man įtaką, kaip beje ir aš pati veikiu visus sutiktus žmones, tai pasaulį keičiu jau beveik 20 metų. Ir, manau, rezultatai neblogi.
Žinau, ąžuole, sakysi aš nekukli, bet ir bendrauju ne su kuklumo įsikūnijimu.
Myyyyyyyyyyyyyyliu,
iki
Rodyk draugams
Dažnai apie tai mąstau pastaruosius… 5? metus. Tikriausiai net per dažnai, manau, kad tokioms niūrioms mintims galėčiau ir mažiau laiko skirti, bet paprasčiausiai tai yra dalykas, apie kurį noriu kalbėti. Gaila, kad kalbėdama negaliu ilgai sulaikyti ašarų, o jau kai negaliu, tai ir nekalbu su tais, kurie tas ašaras galėtų matyti - nemėgstu verkti kitų žmonių akivaizdoje, net iš laimės. Nors kita vertus, kai labai įsijaučiu į savo nuomonės reiškimą svarbiais man klausimais, tai visko būna.
Dar ir dabar gailiuosi, kad vienos lietuvių kalbos pamokos metu neišėjau iš klasės, kai tam buvo laikas. Skaičiau knygą apie savižudybę ir galiu pasakyti vieną - šlamštas, nors du puslapiai buvo būtent tai, ko man iš tos knygos reikėjo. Nebaigiau. Ir, kai pamokoje buvo pradėta kalbėti apie savižudžius, kad ir kaip norėjau, emocijų galvoje nesulaikiau, nes buvo pikta, kad savižudžius narstė, kaip kokius… na kaip galima svarstyti bailiai jie ar ne?! Pasiutau, bet kartu vėl prasidėjo viskas iš pradžių - siaubas, kaltė, palengvėjimas, priekaištai, atstūmimas, pyktis, abejonės, baimė… Teisingai rašyta - viską išgyvenau, tik vieno niekad nejutau - gėdos. Niekad nebuvo gėda, kad nusižudė artimas žmogus - per daug jį gerbiau ir mylėjau. Bet iškart po tokių žodžių puola kaltė - nes manau, kad niekad to jam neparodžiau. Visos tos emocijos - užburtas ratas, skamba banaliai ir dėl to net ne taip stipriai, kaip norėtųsi, bet tiesa tokia.
Ir dabar “kalbant” apie tai verkiu, rankos dreba, muša karštis, galvą skauda, svaigsta… Na sunku, tikrai. Bet bet kokiu atveju reikia nors kartą pabandyti pabaigti. Nors žinau, kad nesibaigs. Ir lygiai taip pat žinau, kad nenorėsiu to, kas aukščiau parašyta skaityti, todėl jei gramatika nekokia, tai eikit jūs š…
Pikta man dėl to, kad net ir labai nenorėdama nutilti, niekaip negaliu pasakyti to, ką lyg ir norėčiau. Aš tikiu, kad ne viena tai patyriau, tikiu, kad kiti irgi žino, ką jaučiu, bet kažkodėl netikiu, kad tie, kurie su tuo nesusidūrė negali suprasti, o pasirodo gali…
Bet buvo žvilgnis, kuris, turbūt, ir paliko mane klasėje. Pusseserė atsisuko ir mačiau, kad ji nori ir paklausti, ar nesijaučiu blogai, paguosti, nuraminti. O aš neatsimenu, kaip į tai reagavau. Manau, kad nusišypsojau, nors akys buvo sudrėkę.
Nežinau, kaip paaiškinti.
Ir staiga pasidarė koktu apie tai rašyti, nes iš tikrųjų tai kalbėti juk norėjau. Noriu, kad Žmogus paklaustų nuomonės, noriu Jam ją išsakyti, noriu, kad Jis ramiai apkabintų ir leistų ant peties išsiverkti.
Nors netikiu, kad tai mane nuramins. Bet gal padės.
Rodyk draugams
Protingai nugyvent gyvenimą - sunku.
Tu pradžiai bent žinok du tokiu dalyku:
Verčiau būk alkanas, negu bet ko pavalgęs,
Ir likis vienišas, jei nėr tikrų draugų.
Omaras Chajamas. 278 rubajatas
Rodyk draugams
say “I’m wonderful”…
Aš tai kartoju - patinka… Ir suprantu, kad tai, ko seniai norėjau, po truputį kažin kur dingsta.
Na ne, nedingsta, tiesiog… Ar įmanoma norėti to paties visą gyvenimą? Manau, kad bendrąja prasme galima, pavyzdžiui niekad nenustosiu norėti gražios ateities, o dabartis… et, ji lyg ir nuostabi, tik karts nuo karto susimąstau ir nuotaika pakinta - tampa melancholiška… ir, tiesą pasakius, nežinau, ar tai man patinka…
Ir nemaniau, kad 18 - as gimtadienis mane pakeis… Na ne jis ir pakeitė, bet dabar tikraaaai kažkas ne taip (ir čia visai prie gero neprisideda, kad galiu legaliai daryti tai, ko arba iš vis nedarau, arba nejaučiu poreikio daryti)…
Kaip visad tas pats - nekenčiu tekstų su begale daugtaškių, bet be jų išsiverst negaliu.
Rodyk draugams
draugai aplink tai miega… nu tikiuos miega,,, o man groja ” I wanna dance with somebody” ir gyva viena… :D
Svarbiausia kad pyrago metas, nu bet kitu zadint negaliu… o pyraga kept zadejau :p
Rodyk draugams
Ne, ne meilės nėra…
Išgirstu ir šypsena nuo momens taško A iki akies taško J….
Ach, dainelė tai gal ir neskelbia kokių labai jau džiuginančių dalykų, na bet vis tiek - šypseną kelia.
Kartais dėl to, kad primena vieną kartelį, kai jos metu gelbėjausi nuo gilios nuotaikinės krizės. Išgelbėjo mane.
Kartais tik šiaip - na dantys patys jaučia, kada jiems verta prasivėdint…
Tik neverta pagalvoti, kad dabar vėdinu dantis priešais kompiuterį - na jau ne, nuo to jie tik prisigaudys kažkokių bangų, išsibanguos, kreivi bus…
Rodyk draugams
Dabar norėčiau, kad būtų ne sekmadienio, o šeštadienio vakaras, nes kažkaip sudėtinga galvoti apie tai, kad ryt keltis 5.40… ir oplia į mokyklėlę…
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad jei neįstosiu ten, kur norėčiau tai studentausiu, o ne studijuosiu… Tik pagalvokit - atsikeli kada nori, neini į paskaitas, nes tau nusiš… - vis tiek egzus gerai parašysiu (tokis mano talentas - parašyt gerai perskaičius porą kartų (kartais ir nei vieno))… O dabar tai visi tik ir mėtosi žodžių junginiu “paskutiniai metai” ir visaip tikina, kad tai vieninteliai metai gyvenime, kai reikia mokytis ir dirbti… O man kaip tik dabar užėjo tas metas, kai vienodai žydi sodai, sparnai kalas kasdien iš naujo, o namai - vieta, kur nenoriu rodytis… Kodėl negalėjo tokie dalykai dėtis porą metų anksčiau arba bent vienais vėliau? Negalėjo ir viskas…
Tai teks dabar man nusilaužti sparnus, kurie šiandien prasikalė (trukdys miegot gi) ir eit miegot - ten skraidau ir be sparnų - o ryt kalsis nauji…
Beje - mamutai mano manymu Lietuvoje gyveno… ir vilkai man patinka… (čia tam, kad nepamirščiau įrodyti, kad man patinka ne tik tie gyvūnai kurie Lietuvoj negyvena)
Rodyk draugams
Vakar ruošiaus eit miegot, kai sumąsčiau, kad reikia nupaišyti eskizų dailės darbui. Pravėriau kuprinę, kad pasiimčiau priemones ir žiūriu - o ba, naujas literatūros vadovėlis. Galvoju: “reik paimt, pavartyt… įdomu gi:. O ten turiny Vytautas Mačernis. Patinka jis man… atsiverčiau ir matau “vizijos” - pirma, antra, ketvirta, septinta - paskaičiau po kelias eilutes, bet verčiu tolyn, nes žinau, kad turi būti sonetai… Na štai ir jie… bet verčiu tolyn, nes laukiu Jo. Ir Jis ten - 3 pavasario sonetas… Kažkada mokėjau mintinai, dabar nebemoku, tai perskaičiau ir, kol skaičiau, pabiro ašaros. Nežinau kodėl, tiesiog… O prieš akis vaizdas, kaip prieš porą metų sakiau (deklamuoti eilėraščių taip ir neišmokau) jį klasėje. Ir, nors nepadariau nei vienos klaidos, intonacijos - nulis. Draugas, išmokęs tą patį sonetą, klaidą padarė (iki šiol pamenu :p), bet užtat, kaip jis deklamavo… Na, dabar žinau - jis pats poetas, tai nėr čia ko :)
Ir dabar mąstau - gal reikia kokį sonetą išmokti… Mačernio kūryba man kažkuo artima - skaitau ir regiu save, ir įvairios mintys ima suktis galvoje… o tas 3 pavasario sonetas… Tada, kai reikėjo ką nors mintinai iš Mačernio kūrybos išmokti, net nesirinkau - tiesiog atsispausdinau vieną pasitaikiusį sonetą (visų net neperskaičiau… iki šiol, o rūpi… reiks perskaityt), o dabar jį išvydusi verkiu. Ir tos ašaros keistos - nei liūdesio, nei džiaugsmo, nei nostalgijos. Tik jausmas… kažkoks:)
Vienas draugas kažkada pasakė, kad jis - nepataisomas romantikas. Po tų žodžių susimąsčiau - tikriausiai ir aš tokia - romantikė. Mane vilioja mintis apie šiltą arbatos puodelį, blankią šviesą ir knygą… arba vakaro pasivaikščiojimą po miestą… arba šiltą apkabinimą (būtent jie man brangiausi)… Taip ir Mačernis mane veikia, kaip tie pasivaikščiojimai…
Pakuždėtų man kas į ausį Mačernio 3 pavasario sonetą…
Rodyk draugams
Nu bet kodėl aš batmanu patapau taip ir nesupratau…
O prisiminiau, reik kai ką patikrint…
(po 30 min.)
Patikrinau :D įdomumėlis ten… dar spėjau išgert daug arbatos, kuri begeriant atšalo…
Vėl dainuoju priešais kompą… Nesąmones čia veikiu, einu… nuveiksiu nesąmonę kur kitur
Rodyk draugams
Mastyti reikia galva!
Bet man dazniausiai neiseina…
Net kai mastau galva, tuo nepasinaudoju… hm…. as ignoruoju savo genialias mintis, todel jos daznai pamirstamos, lieka tik banaliosios… Bet su jom paprasciau. Jeigu visalaik pezeciau kas man galvoj… na siaip dazniusiai tai ir darau tik kad ne iki galo viska pasakau, nesinori…
nu va - blogas - puikus pavyzdys. Kadangi cia galiu pezet ka noriu ir kiek noriu, tai kazkaip nesamoniu pilna, ir jos tokios, kad dazniausiai net pati skaityt nenoriu (o kartais visai nieko rasyt ir neskaityt, nes tada sazine negrauzia, kad nesamones rasai)… nu va ir minti pameciau, bet is principo neskaitysiu, kas parasyta ir negaudysiu anos minties, o imsiu kita ir toliau sau lia lia lia….
beje nesenai perskaiciau minti tokia, kad jei kazko negali ismest is galvos, tai gal visai ir nereiia…
taip gaunasi, kad kai visi sako kad as isimylejus, tai teks sutikti su tuo fak - tu ir… cia vel nutylsiu, nes visai nesvarbu… hm… marmaliuze
ai,…
einu
Rodyk draugams
